Kodėl projektinis finansavimas neišgelbės NVO sektoriaus?

Mano patirtis nevyriausybiniame sektoriuje prasidėjo prieš 15 metų nuo pagalbinės darbuotojos pozicijos EQUAL projekte. Nuo to laiko išbandžiau daugybę rolių, susijusių su projektinio finansavimo pritraukimu: rašiau paraiškas, administravau projektų veiklas, ruošiau mokėjimo prašymus, vykdžiau viešuosius pirkimus, prisidėjau kuriant finansavimo sąlygų aprašus. Patys įvairiausi fondai, savivaldybių ar ministerijų programos, europinis, lietuviškas, norvegiškas, šveicariškas finansavimo mechanizmas, griežta biurokratinė ar kiek lankstesnė prižiūrinti agentūra – patirčių buvo pačių įvairiausių. Ir ne tik su projektiniu finansavimu. Likimas nulėmė, kad turėjau ir tebeturiu galimybę dirbti ir su kitais dviem pagrindiniais NVO finansavimo šaltiniais – komercinės veiklos generuojamomis pajamomis ir fizinių bei juridinių aukotojų paramos telkimu.

Visi ilgametės profesinės patirties patyrimai pastaraisiais metais sudėliojo aiškų NVO finansavimo vaizdą – projektinis finansavimas tikrai nėra ta dangiškoji mana, nuo kurios priklauso viso sektoriaus stiprumas, augimas ir didėjanti kuriama vertė visuomenei. Ir štai mano 7 priežastys, kodėl:

1. Finansuotojas visada siekia savo tikslų, kurie ne visada susiję su NVO tikslais. Kiekvieno konkurso sąlygų aprašo ašis – kvietimo tikslas, kuris atspindi finansuotojo siekį finansuoti tokias organizacijas, kurių veikla neprieštarauja (o dar geriau – idealiai sutampa) su pinigų davėjo veiklos lauku ir pasirinkta strategija. Tačiau dažna projektinė NVO, medžiodama pinigus, pasiduoda pagundai pakeisti savo misiją sulig kiekvienu nauju kvietimu. Po kokio penkto projekto (ir penktos misijos) organizacija nebežino, nei ko ji siekia, nei kokiu tikslu įsikūrė.

2. Projektinio finansavimo žanras išsiskiria savo biurokratine kalba. Aukok.lt portalo komanda, vertindama į aukojimo portalą aplikuojančių organizacijų idėjas, pirmiausia aiškiausiai identifikuoja grynakraujes projektines NVO. Jas išduoda super formalūs teiginiai, ilgas, ministerijos dokumentu atsiduodantis aukojimo kampanijos pavadinimas, sakiniai, išsitęsę per trečdalį puslapio. O didžiausias (ir liūdniausias) išskirtinumas, kad tokios organizacijos savo pagrindiniais pasiekimais įvardina visokio plauko sukurtas metodikas, suorganizuotus renginius ar sudalyvautus darbo grupių posėdžius. Nė žodžio apie pagalbos gavėjus, jų sėkmės istorijas ir pasiektą socialinį pokytį sprendžiant konkrečią socialinę problemą.
Projektinis finansavimas priverčia NVO mąstyti projektine kalba ir gyventi „projektiniame burbule“, o jų vartojamų terminų nesupranta nei jų tikslinė auditorija, nei potencialūs aukotojai ar plačioji visuomenė.

3. Projektinį finansavimą, lyginant su kitomis NVO finansavimo alternatyvomis, administruoti yra neefektyviausia. Dažniausiai per projektus skirstomi viešieji finansai, todėl daugiau nei akivaizdu, kad toks finansavimo būdas neišvengiamai apauga daugybe administracinių procesų. Tarpinės ir veiklos ataskaitos, mokėjimo prašymai, pirkimų procedūros – visos šios veiklos nekuria jokios pridėtinės vertės tiesioginiam NVO paslaugų gavėjui. Be abejonės, nevyriausybinė organizacija, net finansuojama iš komercinės veiklos generuojamų pajamų ar pritrauktos paramos, administracinių darbų visiškai išvengti negali (ir jokiu būdu neturėtų net bandyti vengti). Finansinė apskaita, ataskaitos, darbo santykių ir kiti dokumentai turi būti kruopščiai ir preciziškai tvarkomi. Tačiau dažnai projektuose, ypač mažesnio biudžeto, administracinių procesų dalis yra neproporcingai didelė, o tai projektinį finansavimą daro išskirtinai neefektyvų matuojant kaštų ir kuriamos vertės santykį.

4. Projektinis finansavimas nulemia didžiulį biudžeto nelankstumą. Įgyvendinant projektą, finansuotojas ne visada leidžia sutaupytas lėšas panaudoti kitiems tikslams ar net (o didysis paradokse!) grąžinti į biudžetą. Pati esu turėjusi situaciją, kai projekto pabaigoje susidariusį kelių eurų likutį tikėjausi sklandžiai grąžinti į Socialinių paslaugų priežiūros departamento biudžetą, tačiau sulaukiau įpykusios specialistės skambučio, kuri pakeltu tonu aiškino, kad privalau nusipirkti „pieštuką ar dar ką nors“ ir jokių lėšų nepervedinėti atgal, nes jai reikės papildomą dokumentą pildyti. Neabsoliutinu, tačiau tikrai dalis finansuotojų yra susikoncentravę į biudžeto „įsisavinimą“ per numatytą laikotarpį, o taupymo ar efektyvaus lėšų panaudojimo, kai lėšos naudojamos prisitaikant prie sparčiai besikeičiančių aplinkos sąlygų, smarkiai stinga.

5. Projektinis finansavimas nėra sukonstruotas tęstinei NVO veiklai finansuoti. Dažniausiai finansuotojas tikisi sulaukti paraiškų, pilnų inovacijų, naujų produktų, novatoriškų metodų ir pan. Taip ES struktūrinių fondų ir kitos didesnės apimties finansavimo programos prigeneravo daugybę nebepalaikomų interneto puslapių ir stalčiuose dulkančių metodikų, analizių ir tyrimų, kurie tapo nebeaktualūs tą pačią akimirką, kai buvo patvirtinta galutinė projekto ataskaita. Tokia situacija neišvengiama organizacijoje, kurioje projekto įgyvendinimas darbuotojams tampa tarsi inkaru šalia tiesioginės veiklos. NVO siekia užtikrinti tęstinę veiklą, dėl kurios ir įsikūrė, tačiau kai darbuotojams alga mokama „per projektą“, jo rodiklius juk kažkaip reikia išgimdyti. Taip projekto veiklų kokybė lieka paskutinis prioritetas.
Yra retų išimčių, kai ministerija ar savivaldybė per projektų konkursą skiria lėšas konkrečiai organizacijai ar nedidelei jų grupei tiesioginei tęstinei veiklai vykdyti. Pvz. LR SADM skelbti „Nevyriausybinės organizacijos projekto, skirto emocinei psichologinei pagalbai telefonu vyresnio amžiaus žmonėms teikti, atrankos 2020 metais konkursas“ arba „Nevyriausybinių organizacijų projektų, skirtų konsultacinėms paslaugoms, teikiamoms telefonu (nuotoliniu būdu) vyrams, išgyvenantiems emocines ir psichologines krizes, stiprinti 2020 metais, atrankos konkursas“ kvietimai buvo akivaizdžiai skirti konkrečioms nevyriausybinėms organizacijoms, kurių pavadinimus galima aiškiai įvardinti vien iš konkurso pavadinimo. Džiugu, kad ministerija suprato organizacijų kuriamą socialinį poveikį ir teikiamų paslaugų kokybę, tačiau organizacijų, kurios turi prabangą sulaukti išskirtinai joms skirtų kvietimų, Lietuvoje yra labai mažai. O ir apskritai, toks projektinio konkurso imitavimas, mano nuomone, neturėtų būti praktikuojamas. Jei valstybinis sektorius mato, kad NVO puikiai susitvarko konkrečioje srityje, jis turėtų paslaugas pirkti, o organizacijos finansuoti savo veiklą iš pardavimo pajamų.

6. Projektinis finansavimas yra neprognozuojamas. Tik nuo finansuotojo priklauso visos žaidimo taisyklės – kvietimo paskelbimo data, maksimali biudžeto suma, pareiškėjui keliami reikalavimai, vertinimo kriterijai ir pan. O svarbiausia, galutinis sprendimas – finansuoti ar nefinansuoti – priklauso tik nuo finansuotojo. Liūdna pripažinti, tačiau kartais paraiškos sėkmė priklauso visai ne nuo jos kokybės ar idėjos originalumo. Tikrai egzistuoja šališkas vertinimas, paraiškos vertintojo socialinės problemos ir NVO veiklos specifikos neišmanymas ir elementarus politinis sprendimas neskirti finansavimo pareiškėjui, kuris atvirai ir viešai kritikuoja finansuotojo įgyvendinamą viešąją politiką. Projektinis finansavimas yra sunkiai prognozuojamas, todėl projektinių organizacijų trijų ar penkių metų strategijos ir biudžetai yra šakėm ant vandens rašyti (jei tokios strategijos ir biudžetai apskritai egzistuoja).

7. Projektinio finansavimo lėšos yra labai ribotos. Perskaičius kai kurių konkursų finansavimo aprašus pasidaro aišku, kad pinigų davėjas finansuos vos 2 organizacijas. O aplikuoja 50. O kartais ir visas 100. Dėl ribotų projektinių pinigų konkurencija tik auga ir yra užprogramuota augti.
Dažna NVO, keldama klausimą dėl sektoriaus finansinio tvarumo, viešojo sektoriaus reikalauja tik vieno – didinkite projektinio finansavimo kvietimų biudžetus ir maksimalias projektų sumas. Tiesa ta, kad su kiekvienu didesniu ar papildomu kvietimu, NVO fokusas į projektinį finansavimą dar labiau didės, o su juo – ir konkuravimas dėl to paties euro. Vietoj to, verta atsigręžti į didelį potencialą turintį paramos sektorių – tiek fiziniai aukotojai, tiek juridiniai rėmėjai tikrai yra subrendę aukoti daugiau, tereikia jų tinkamoje vietoje ir tinkamu būdu paprašyti. Milžiniškos paaukotos sumos per COVID-19 krizę 2020-ųjų metų pavasarį tai įrodė.

Jokiu būdu nesakau, kad NVO neturėtų pasinaudoti projektinio finansavimo galimybėmis. Jei paskelbtas kvietimas tiesiogiai atliepia organizacijos tikslus ir misiją, o finansuojamos veiklos – organizacijos sąnaudų eilutes, verta rimtai apsvarstyti, ar yra resursai kokybiškai paraiškai parengti ir koks potencialas laimėti. Ir imtis paraiškos, jei šansai geri. Tačiau NVO veiklos tęstinumas ir plėtra neįmanoma be subalansuoto biudžeto, kuris turėtų siekti „trijų trečdalių“ idealo, kai organizacija finansuojama apylygėmis dalimis bent trijų skirtingų finansavimo šaltinių (pavyzdžiui 1,2 proc. GPM parama, juridinių rėmėjų lėšos ir projektinis finansavimas). Naivu ir trumparegiška NVO sektoriui laukti projektinių pinigų ir tikėtis, kad būtent jie išgelbės organizacijas. Nes jei galėtų išgelbėti – jau būtų tai padarę.