Lietuva jau daugel metų bendradarbiauja su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis – šiemet minime Lietuvos dalyvavimo Jungtinių Tautų Organizacijos veiklose trisdešimtmetį. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva džiaugėsi šių organizacijų teikiama parama, o tapusi Europos Sąjungos šalimi nare iš pagalbos gavėjos virto šalimi-donore ir pratinasi pati teikti paramą mažiau išsivysčiusiems kraštams – kaip žinia, tarptautinės organizacijos tampa svarbūs tokios paramos įgyvendintojai ir partneriai.
Šiemet tapęs Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto vykdančiuoju direktoriumi, turiu progą iš vidaus pažinti tarptautinių organizacijų „virtuvę“ – pasidalinsiu savo įspūdžiais apie jos ypatumus*.
Nors didžiuma tarptautinių organizacijų mūsų šalyje tapo žinomiausiomis ir efektyviausiomis, veikia ir mažiau žinomų. Galiausiai ir apie pačias didžiausias ir veikliausias iš šono žiūrint nėra lengva spręsti – kiekviena jų vis kitokia ir nėra paprasta jas vienu matu matuoti ir lyginti. UNICEF šeima, kurioje tenka laimė būti, didelė ir marga. Organizacija įkurta po Antrojo pasaulinio karo (šiemet minime 75-metį), veikia 190 šalių ir teritorijų, joje dirba virš 16 tūkstančių darbuotojų – o kur dar savanoriai! Daugiabriaunė milžiniška organizacija su biurais skirtinguose kontinentuose – čia dirbant tenka perprasti įvairius kultūrinius skirtumus, nė nekalbant apie darbo ritmo priderinimą prie skirtingų laiko juostų.
Nesuklysiu pasakęs, kad didžiųjų tarptautinių organizacijų stiprybė yra ženklo (brand‘o) žinomumas, puikiai išvystyta organizacinė infrastruktūra, gebėjimas per trumpą laiką pasiekti milžiniškus pokyčius. UNICEF yra viena geriausiai atpažįstamų Jungtinių Tautų veiklą reprezentuojančių agentūrų (tą rodo gausūs rinkos tyrimai) – bet tuo pačiu ir unikali. UNICEF ypatinga tuo, jog negauna lėšų iš Jungtinių Tautų biudžeto – savo veiklą grindžia savanoriškais aukotojų, verslo rėmėjų, fondų ir vyriausybių įnašais.
Dar daugiau, veikdama decentralizuotai, UNICEF išsivysčiusiose šalyse bendradarbiauja su savarankiškomis asociacijomis ar fondais – nacionaliniais UNICEF komitetais, kurių pagrindinis tikslas yra kviesti visuomenes padėti įgyvendinti UNICEF misiją ir telkti tam reikalingas lėšas. Vadovaudamosi nacionaliniais susitarimais su UNICEF ir jungtiniu daugiamečiu strateginiu planu, šios nevyriausybinės organizacijos veikia kaip viena šeima, išlaikydamos vieningą identitetą, veiklos taisykles ir į bendrą aruodą sunešdamos surinktą paramos „kraitį“. Tarp nacionalinių komitetų yra „milžinų“ – JAV UNICEF nacionaliniame Forbes kasmet sudaromame Amerikos ne pelno organizacijų sąraše užima aukštą 27-ą vietą, 2020 metais surinkęs 568 milijonų dolerių (JAV Raudonasis Kryžius yra 15-tas, „Gelbėkit vaikus“ 38-ti, Gelbėjimo armija – 4-ti); Švedijos UNICEF nacionaliniame komitete dirba arti šimto darbuotojų. Tuo tarpu Lietuvoje esame mažiausi, o kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje UNICEF nėra.
Virš 40 proc. UNICEF surenkamų lėšų – iš privataus sektoriaus. Sėkmingi pastarųjų metų rezultatai leidžia tikėtis, kad ši dalis netrukus ūgtels iki 60. Organizacijos pagrindinei misijai skiriamos periodiškai (kas mėnesį) aukotojų lėšos vadinamos auksinėmis – jos padeda operatyviai reaguoti į stichines nelaimes ir humanitarines katastrofas, kur paramos teikimui svarbios net ne dienos, o valandos. Iš tiesų nedaug organizacijų pasaulyje turi išvysčiusios gebėjimus per trumpą laiką suteikti gyvybiškai būtiną paramą šimtams tūkstančių žmonių. Tam būtina laikyti parengtą infrastruktūrą – UNICEF garsi didžiausiu pasaulyje (20 tūkst. m² ploto) humanitarinės pagalbos sandėliu Kopenhagoje, talpinančiu 36 tūkst. palečių. Dėl gebėjimo pristatyti vaistus ir kitus būtinus reikmenis į atokiausias vietoves (neretai plukdant specialiais laivais, keliaujant nešuliniais gyvuliais ar skraidinant dronais) UNICEF yra vienas tarptautinės Covid-19 vakcinų tiekimo pasaulio šalims sistemos partnerių – savo infrastruktūros dėka iki šių metų galio UNICEF planuoja mažesnes pajamas turinčioms šalims pristatyti 2 milijardus vakcinos dozių.
Nenuostabu, kad tokio pasaulinio masto dramatiškai kovai su mirtinu virusu reikalingi milijardai, kuriuos suaukoja dešimtys milijonų aukotojų, kuriuos sutikęs gatvėje tikriausiai neatskirtum nuo daugelio lietuvių.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad dešimtmečius sovietinę priespaudą kentusiose šalyse filantropijos kultūra buvo pertraukta ir ją tenka atstatyti vejantis Vakarų pasaulio šalis. „Mažos agrarinės“ ar „pokomunistinės“ šalies kompleksai dar gajūs, ypač kalbant apie vyresnės kartos žmonių požiūrį į paramą ir savanorišką darbą. Jei vyresnės kartos aukotojai ir savanoriai yra didžiulis išsivysčiusių laisvojo pasaulio filantropinių ar humanitarinių organizacijų ramstis, mūsų regione šio amžiaus žmonių dalyvavimą riboja ne tik vertybinės nuostatos, bet ir aukštesni nepritekliaus rodikliai. Visgi vilties sparčiai vytis „Vakarų“ standartą teikia Lenkijos, Čekijos ar Slovėnijos puikūs rezultatai.
Mūsuose dar neįprasta ir aktyvi (kitiems atrodanti gal net agresyvi) lėšų rinkimo praktika. Dažno Europos didmiesčio centre būtinai sutiksi keletą savanorių, gatvėse ar prekybos centruose renkančių lėšas ar prašančių pasirašyti peticijas. Vilniuje, jau nekalbant apie kitus miestus, to kasdieniu vaizdu dar nepavadinsi.
Plačios simpatikų ir rėmėjų bazės pamatus paklojo kantrus ir paprastas savanorių talkininkų ilgametis darbas renkant lėšas vaikštant nuo durų prie durų, siunčiant prašančius aukoti laiškus, kviečiančius įsigyti rėmimo atvirukus ar suvenyrus. Pripažinkime, šių darbo metodų mes dar tik mokomės – ir dažniausiai tai darome imdami pavyzdį ir mūsų šalyje veikiančių tarptautinių organizacijų aktyvistų, savo ruožtu gerosios praktikos patirtis nusižiūrinčių ir labiau patyrusių kolegų Vakarų šalyse. Visgi naujesnės šalys stebina savo greita ir dinamiška adaptacija ir mokymusi – tad gebėjimų atotrūkis, tikiu, ištirps netrukus. Štai nedidelė mums draugiška šalis Islandija pasižymi didžiausiu UNICEF aukojančių gyventojų nuošimčiu – šiai tarptautinei organizacijai periodiškai aukoja 27 proc. islandų. Tad nors daug kalbame apie traumuojančios dešimtmečius trukusios priespaudos neigiamą įtaką mūsų visuomenių galėjimui bendradarbiauti, džiaugtis ir dalintis laime – atvirame globaliame pasaulyje augančios jaunosios kartos lengvai išsivaduoja iš šio paveldo. Stebina filantropijos pasaulyje mažiau garsių šalių rezultatai. Tarkim, Kinijoje, prasidėjus pandemijai, naudojant TikTok platformą, kas mėnesį pritraukiama 100 tūkst. naujų aukotojų; tarp sėkmingiausiai lėšas telkiančių šalių rikiuojasi Pietų Korėja, Honkongas, Japonija ar Turkija.
Dėl savo masto tarptautinės organizacijos geba ne tik surengti didžiausias kampanijas pasitelkdami ryškiausias pasaulines žvaigždes (Geros valios ambasadoriais sutinkantys būti įžymybės ir influenceriai yra labai svarbus sėkmės garantas mobilizuojant visuomenes solidarumą visuose kontinentuose) – į organizacijas dirbti ateina milžinišką patirtį tarptautinėse korporacijose turintys vadovai ir kompetentai. Tarptautinės organizacijos puikiai supranta būtinybę investuoti į pažangiausias technologijas ir know-how telkiant lėšas, todėl nestebina ir stulbinantis efektyvumas renkant lėšas. Taip, žymiausių pasaulio turtuolių filantropų (Billo Gateso ir kitų) ar didžiausių korporacijų įspūdingo dydžio dovanos stebina ir žavi, tačiau liūto dalį suneša milijonai paprastų aukotojų, aukojančių šimtais. Tarptautinės organizacijos puikiai išmano nišinės paramos telkimą (testamentais, religinių bendruomenių, kriptofilantropijos), sunkiai įkandamą „paprastiems“ nevyriausybininkams.
Kryptingų investicijų į lėšų telkimą dėka tarptautinės organizacijos pirmauja ir inovacijose. Verslo bendrovėms siūloma pereiti nuo rėmimo prie investavimo ir įsigyti „draudimo polisus“ tam, kad būtų įgyvendinta skubi intervencija krizės ištiktuose kraštuose. Taip ne tik iš anksto sukaupiamas rezervas, leidžiantis operatyviai šalinti nelaimių padarinius, bet ir kuriamos sistemos, leidžiančios taikliai prognozuoti galimus gamtos kataklizmus ir jiems iš anksto pasiruošti. Tarptautinės bendrovės tokiomis humanitarinėmis investicijomis apsidraudžia nuo skaudžių padarinių, neretai liečiančių ir jų veiklos rezultatus viename ar kitame regione. Inovacijos kuriamos ne tik finansų, bet ir švietimo ar ekologijos srityje, leidžiančios organizacijoms tiekti pažangiausias ir efektyviausias pagalbos formas, savo ruožtu jas darančias dar patrauklesnėmis rėmėjams ir aukotojams.
Taip ir sukasi vis našesnis efektyvumo ratas. Prasidėjus pandemijai ir atsiradus fizinės lėšų rinkimo veiklos ribojimams, tarptautinės organizacijos sparčiai skaitmenizuoja procesus, pasiekdamos ištikimus ir naujus rėmėjus ir dar aukštesnius rezultatus.
Žinoma, būti didele organizacija yra ir sudėtinga. Dirbant skirtingose šalyse, būtina diplomatija sąveikaujant ir bendradarbiaujant su vyriausybėmis ar konflikte dalyvaujančiomis grupuotėmis. Didžiulės organizacijos tvarkų ir taisyklių taikymasis gali būti našta mažesniuose padaliniuose. Verslo rėmėjų išankstinė patikra, duomenų teikimas ir apsauga, intymaus santykio su rėmėjais išlaikymas, jautrus ir podraug nestigmatizuojantis paramą gaunančių grupių padėties nušvietimas – šie ir kiti iššūkiai tenka lėšų telkimo organizatoriams.
Apibendrinant norisi palinkėti – mokykimės iš tarptautinių organizacijų, naudokime jų geriausius pavyzdžius. Dideliems ir stipriems tenka garbinga pareiga vesti rikiuotę. Kaip lokomotyvai, tikiu, jos mūsų šalyse traukia filantropijos lauko veikėjus, padėdamos nutiesti koridorius ir nukirsti kampus pasiekiant ir net pralenkiant standartinius vidurkius.
* reikia pabrėžti, kad mano pastabos vertintinos kaip subjektyvios – dirbant didelėse organizacijose, reikia nemažai laiko visus aspektus ir niuansus gerai perprasti.
