Nevyriausybinio sektoriaus veikloje dalyvauju jau 20 metų. Pradžia buvo studentų atstovybėje Vilniaus Universitete. Paskutiniuosius 11 metų esu kartu su Aukok.lt komanda. Manau, turiu pakankamą patirtį, kuri man leidžia turėti gan aštrų ir tiesų suvokimą, ką parduoda NVO. Taip, būtent – „parduoda“. Tezė su komerciniu prieskoniu, bet šiuolaikinio kapitalizmo ir globalizacijos kontekste, kitoks suvokimas turi labai ribotas ir komplikuotas gyvavimo sąlygas. Juk net ir verslas, orientuotas į pelną ir pridėtinės vertės kūrimą, gali turėti kilnų tikslą, atliepiantį sudėtingus ir jautrius visuomenės poreikius, pavyzdžiui, sukurti efektyvesnę vėžio nustatymo ar gydymo įrangą, gaminti vakcinas, elektrinius automobilinius ir pan. Taip pat ir NVO, orientuota į kilnų tikslą gali kurti pridėtinę vertę visuomenei ar mažesnei, kokiu nors aspektu jautriai žmonių grupei.
Mano NVO naudingumo vertinimo atsparos tašku yra klausimas „Kokią grąžą per pasirinktą laiko vienetą organizacijos veikla duoda visuomenei ar siauresnei interesų grupei“. Jei savo organizacijos veiklą pabandysite įvertinti iš tokios perspektyvos, jums taps paprasčiau susikalbėti su verslu, iš kurio tikitės materialios, finansinės pagalbos. Geriau suvoksite, kokį verslą įtraukti į ilgalaikį bendradarbiavimą, kad jis ilgesnėje laiko perspektyvoje gautų naudą. Ir turiu omenyje naudą ne iš to, kad jūs užklijavote įmonės logotipą reklaminėje medžiagoje, o rėmėjas savo interneto svetainėje pasigyrė, kad yra socialiai atsakingas verslas. Kalbu apie tikrą naudą, pavyzdžiui, daugiau geresnės kvalifikacijos darbuotojų Lietuvos darbo rinkoje (Lietuva jau susiduria su dideliu aukštos kvalifikacijos darbuotojų deficitu), mažiau įtempta darbo aplinka esamiems darbuotojams, patrauklesnė aplinka užsienio investuotojams ir t.t. Kalbant apie konkrečius pavyzdžius, projektas „Renkuosi mokyti“ tiesiogiai atliepia bet kurio verslo interesą, kad švietimo sistema keltų visuomenės intelekto koeficientą, o aukštesnės kvalifikacijos specialistai taptų labiau prieinami verslui.
NVO pagal prigimtį yra, buvo ir turi būti visuomenės gerovės katalizatorius, o verslas neišvengiamai yra neatskiriama visuomenės dalis ir jo sėkmė taip pat priklauso nuo aplinkos, kurioje jis funkcionuoja. Šiuo metu vis dar matau didelį trūkumą suvokimo, kad tiek valstybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos teikia paslaugas, už kurias vienaip ar kitaip gyventojas sumoka mokėdamas mokesčius ir atlikdamas aukojimus. Tad kad ir koks požiūrio kampas bebūtų – NVO parduoda paslaugas. O ten, kur yra pardavimai, turi būti ir grąža arba kitaip – nauda.
Esu įsitikinęs, kad kai kreipiatės į verslą paramos, dažniausiai girdite tokius klausimus „Kokia mums nauda?“, „Kas mums iš to?“. Verslui tai labai natūralūs, kasdieniai klausimai, nes ir jų klientai (nesvarbu, ar kitos įmonės, ar privatūs klientai) jiems užduodą šį klausimą. Net ir jūs užduodate šį klausimą savo asmeninių pirkimų kelionėse subjektams, kurie jums kažką siūlo įsigyti manais už pinigus. Verslas dažniausiai veikia stipresnės ar silpnesnės konkurencijos aplinkoje, kur laimi tas, kuris turi didesnį išskirtinumą, gali pasiūlyti didesnę naudą. Ir beje tikrai nėra taip, kad mažiausia kaina lemia viską. Bendraudama su verslu, NVO į mano minėtus klausimus dažniausiai atsako pateikdama reklaminio tinklelio pasiūlymą, kuriame išvardinamos rėmėjų pozicijos bei logotipų talpinimo vietos, parduodami akcijų pavadinimai ir pan. Nesakau, kad reikia atsisakyti šių pasiūlymų, bet teigiu, kad jie turi likti antrame plane. Komunikacija yra ne projekto esmė, o priemonė projekto tikslui pasiekti. Jūsų uždavinys – ne viešinti rėmėjus, o rasti projekto klientus, partnerius, savanorius, aukotojus (verslas investuoja, kad pritrauktų dar didesnę paramą), įtraukti visuomenę ir pan. Tad jei jūs į verslo klausimą „Kas mums iš to?“ pateiksite komunikacijos tinklelį, tai reikš, kad tiesiog parduodate reklamos plotą, konkuruosite su kitais analogiškos paslaugos pardavėjais (kitos taip pat darančios NVO) ir su visai likusiais reklamos plotų pardavėjais (reklamos agentūros, portalai, televizijos, lauko reklamos stendai, radijas ir t.t.). Manau, kad NVO šiame reklamos rinkos kontekste nėra labai konkurencinga. Esant tokiam bendradarbiavimo pagrindui, jūsų projektas bus finansuojamas iš marketingo ir reklamos išlaidų eilutės. Ar socialinė atsakomybė yra marketingo klausimas? Ar sprendimą skirti paramą turi priimti tik marketingo skyrius? Aš manau, kad sprendimą turi priimti asmuo ar asmenų grupė, kurie formuoja ilgalaikę verslo strategiją, vertindami platesnį organizacijos veikimo lauką ir galvodami ne apie vienos rėmimo kampanijos grąžą (2 mėnesiai pigaus reklamos eterio).
Tad ką parduoda NVO? Užduokite šį klausimą sau. Atsakymo neturėjimas nebūtinai reiškia, kad jūsų veikla nereikalinga. Jūs tiesiog neturite tinkamos formos ir argumentuotų žodžių, kuriais galėtumėte įvardinti sukuriamą naudą suinteresuotoms grupėms. Ieškokite atsakymo į šį klausimą. Kalbėkitės su verslu apie grynąjį jūsų veiklos naudingumą, ne apie reklaminį plotą, kuris tėra taktinė priemonė pagrindiniam tikslui pasiekti.
